Karas
Dangus kvepėjo baime, paraku ir mirtimi.
Pagaliau žemė pasisotino krauju,
kurio taip visada troško.
Atrodė, tarytum upėmis plaukė vynas,
taip norėjosi jo paragauti ir numalšinti troškulį.
Paviršiuje buvo visiškai tylu.
Net vėjas čia neužklysdavo, o aš jo taip pasiilgau.
Jau nekalbu apie lietų.
Net neprisimenu, kada paskutinį kartą jaučiau Dievo ašaras, savo atgaiva glostančias mano saulės nualintus plaukus.
Vakar miško gilumoje sutikau vyrą, jis pasidalijo su manimi savo grobiu.
Valgėme pastipusį šerną.
Seniai jau taip prabangiai nepietavau.
Dabar keliauju į Vakarus, nes Rytų nebėra.
Pamirškite juos.
Krepšyje turiu sidabrinę gertuvę su vandeniu, radau ją prie vieno kareivio lavono.
Jam vis tiek jos jau nebeprireiks.
Kažkur dar turiu sūrio gabalėlį, bet jis su manimi jau savaitę laiko.
Greičiausiai bus supelijęs, net žiurkės surauktų nosį.
Jau temsta, privalau ieškotis pastogės.
Naktimis čia labai neramu...
Ir tuo metu pamačiau, kaip dangus griūva.
Staiga aptemo akyse.
Pajaučiau keistą šilumą ir ramybę.
Supratau vieną - mano kančios baigėsi.
Aš laisva.
